Porto stebuklai, II dalis | Life is a theatre
15410
post-template-default,single,single-post,postid-15410,single-format-standard,bridge-core-1.0.5,ajax_fade,page_not_loaded,,side_area_uncovered_from_content,qode-theme-ver-18.1,qode-theme-bridge,qode_header_in_grid,wpb-js-composer js-comp-ver-6.0.2,vc_responsive

Porto stebuklai, II dalis

Porto stebuklai, II dalis

Sveiki sulaukę antros pasakojimo apie Portą dalies. Joje aprašysiu savo pirmos kelionės pusės įspūdžius – ką mačiau, kur buvau, ką patarčiau, o ko ne. Jei praleidote pirmosios dalies linksmybes, ją rasite paspaudę ČIA.

Pradėsiu nuo mano ilgai laukto išėjimo į miestą pirmąją dieną. Kodėl „ilgai laukto“? Nes žinojau, kad pagaliau galėsiu pavalgyti. O aš valgyti mėgstu. Ir nors buvau alkana, rasti tinkamą vietą mano pirmiesiems pietums buvo net sudėtingiau nei išpręsti aukštosios matematikos lygtį (aš humanitarė, jei ką). Atrodytų na, štai, pagaliau ši vieta. Meniu matau įdomių patiekalų, vieta graži, vietų yra, bet aiii, gal už kampo čia pasižiūrėsiu ir jei nieko nerasiu, iškart, tučtuojau, na, tą pačią minutę grįšiu čia. Ir spėkit prie kelių restoranų aš sau pakartojau tą patį? Sunku pasakyti, bet išvaikščiojau pusę Vila Nova de Gaia tik ieškodama, kur prisėsti. O kur baigiau šią epopėją? Restoranėlyje prie pat Duero upės, skiriančios Portą nuo Vila Nova de Gaia. Vaizdas puikus, pats miesto centras, kainos neblogos, bet užsakytas maistas  – steikas su bulvytėmis – nuviliantis. Guminis ir teršia visų tikrų kepsnių vardą. Kas buvo įdomu yra tai, kad kone ant kiekvieno maisto potugalai užeda keptą kiaušinį. Taip, net ant kepsnio. Bet tuo mano istorija apie šią vietą nesibaigia. Manęs padavėjas maloniai klausė ar skanu, ko dar norėčiau, ar nieko netrūksta, gal man cukraus, gal man druskos, gal deserto, gal dar arbatos. Tuo metu mano kompanjonas sedėjo tebelaukdamas savo užsakytų gerybių ir jo stalo pusė buvo tuščia. Kažkodėl padavėjas jo nematė. Gal jis sėdėjo Porto trikampyje ir ne visiem buvo matomas? Čia kaip Bermudų trikampis, jei ką. Na, neaišku, bet galiausiai visi gavom maisto ir gėrimų, pavalgėm ir dabar galėjau ramiai funkcionuoti apžiūrinėdama miestą. Deja nežinau, koks restorano pavadinimas, bet jis įsikūręs dešinėje krantinėje paliekant pagrindinį tiltą už nugaros, rastu,ėte jį ant pirmo kampo nuokalnėje. Gal tik mums nepasisekė su negardžiu maistu, bet tebūnie tai mano rekomendacinio pobūdžio apžvalga. 😀

Jauku, nors net nespalvota

Kadangi jau buvau centre,  tai kaipgi neaplankius vietinės įžimybės – Luišo I-ojo tilto (Ponte Luis I)? Šitas gražuolis šviečia iš toli, o manojo blogo pagrindinį puslapį puošia kaip tik nuotrauka daryta tą pirmą dieną vos pamačius šį tiltą iš arčiau. „Tiltas.. pff…“ – sakysit, „Dviejų aukštų tiltas.“ – atsakysiu. O tai jau kai kas ypatingo. Pirmame Ponte Luis I aukšte darda automobiliai, yra vietos ir pėstiesiems, antrame – dunda tramvajai, žioplinėja turistai, vėjas nupučia mažiausiai sveriančius (tad pasiimkit papildomų svorių, jei nesat tikri ar jūsų nenuneš). Vaizdas iš viršaus apglėbiantis viską – matosi visos centrinės gatvės, apačioje vaikšto skruzdėliukai, o vėjas kedena plaukus. Aš tokius vaizdus mėgstu, todėl žiopsodama ten praleidau nemažai laiko. Šis tiltas skiria skiria Portą nuo Vila Nova de Gaia, todėl iš viršaus matomas šių dviejų miestų kontrastas, horizonte nyksta plačioji Duero upė, o kitoje tilto pusėje šmėžuoja jo konkurentas – kitas tiltas – Ponte Dona Mariasuprojektuotas paties Gustavo Eifelio (to paties, apie kurį dabar pagalvojot). Juos skiria vos kilomentras ir abu jie dažnai painiojami. Vis dėlto esminis skirtumas tai jau minėti du aukštai. Donos Marijos tiltas turi vieną ir turistų ant jo nepamatysite.

Tipinis vaizdelis, fone įstabusis Luišo I-ojo tiltas

Čia ekstremaliai paminėtinas Porto Lello & Irmão knygynas. Šis knygynas buvo išrinktas kaip trečias gražiausias šios paskirties pastatas pasaulyje. Šios parduotuvėlės fasadas – neogotinis, o užėjus į vidų, sielą pasiglemžia kažkokia pasakų atmosfera, primenanti Hario Poterio filmus. Ir neveltui  – sakoma, kad „Hario Poterio“ knygų kūrėja J.K. Rowling buvo įkvėpta būtent šio knygyno. Autorė Porte gyveno ir dirbo dešimt metų, čia pat mokė anglų kalbos, o laisvu nuo darbo metu, antrame knygyno aukšte dažnai gerdavo kavą su knyga rankoje (kavos vis dar galima atsigerti antrame knygyno aukšte prie vieno iš keturiu staliukų). Pastebėta, kad Hogvartso mokinių kostiumai primena Porto studentų uniformas, tad Porto detalės nemenkai prisidėjo prie magiškos „Hario Poterio“ atmosferos.

Dėl nemenko susidomėjusiųjų srauto, įėjimas į knygyną tapo mokamas (3 eurai). Vis dėlto kasoje jums suteiktą bilietą galite išmainyti į 3 eurų nuolaidą bet kuriai jūsų pasirinktai knygai (jei turite daugiau bilietų, nuolaida bus didesnė), taigi jei planuojate kažką nusipirkti, nieko neprarandate. Vis dėlto daug kas šią vietą aplanko tik todėl, kad paveizėtų kaip viskas atrodo iš vidaus, todėl, savaime aišku, fotoaparatų ir telefonų spragsėjimai niekada netyla. Geros nuotraukos čia padaryti kone neįmanoma: tai kažkieno pusė veido kadre, tai kas nors laiptais lipa, tai nulipa, tai pastumia. Padaryti nuotrauką be išsižiojusio turisto fone prilygsta stebuklui.

Knygyno kerai ir, laimei, jokių prasižiojusių turistų burnų

Mieste verta ir net būtina atkreipti dėmesį į plyteles, kuriomis išklotos kai kurių pastatų sienos. Jos – tikras paveldas, todėl turgeliuose galima rasti prekeivių, parduodančių vos po kelias skirtingas plyteles – taip jie įsitikinę jų neįkainuojamumu. Piešiniai ir net visi paveikslai, susidedantys iš plytelių, pasakoja įvairiausias istorijas, dažniausiai tai folkloriniai motyvai, gėlės, kartais ištraukos iš miesto ar valstybės istorijos, svarbūs nutikimai. Nors sienų, išklotų jomis, pastebėsite visame mieste, tačiau labiausiai lankomas objektas – Porto traukinių stotis. Jos laukimo salė išklota ~20 tūkst. plytelių, kurių vaizdiniai pasakoja Portugalijos istoriją, kai kurie jų atvaizduoja šalies kraštovaizdžius.

Ne stotis, bet visai nieko

Portas – vieta kalnuota, todėl mano patarimas – patogūs batai. Įkalnės ir nuokalnės visur, namai pavojingai palinkę, kai kurios gatvės akmenuotos, akmenys slidūs (su basutėm kojas nusilaužysit slidinėdami); automobiliai, atrodo, tuoj nudardės, nė nepamenu kad ką būčiau mačiusi su dviračiu miesto centre. Dar – vėjas. Daug jo. Nesurišti plaukai taršosi kaip išprotėję, jei karštis privertė nusivilkti megztinį, vėjas jį privers užsidėti po kelių minučių (taip ir vilkausi kaip išprotėjusi kas kelias minutes). Tad šitų nepamirškit, tai išgyvenimo esencija.

Trečiojoje, o kartu ir paskutinėje dalyje, pasidalinsiu įspūdžiais apie vandenyną, papasakosiu, ko reikia norint išsinuomoti dviratį, ką verta aplankyti būnant prie Atlanto ir kur radau vietą, iš kurios atsiveria tokie vaizdai

Bet tai kaaaai gražumo

1 Comment
  • Rimute
    Posted at 14:37h, 16 April Reply

    Laba diena, aciu Jums uz pasakojima. Noriu i Potro !!! O tai geraiasis ivertinimas

Post A Comment