Porto stebuklai, III dalis | Life is a theatre
15453
single,single-post,postid-15453,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,side_area_uncovered_from_content,qode-theme-ver-9.1.3,wpb-js-composer js-comp-ver-4.11.2.1,vc_responsive

Porto stebuklai, III dalis

Porto stebuklai

14 May Porto stebuklai, III dalis

Nuoširdžiausi sveikinimai atvykus į trečiąją ir paskutinę pasakojimo „Porto stebuklai“ dalį. Pirmoji dalis ČIA, antroji ŠTAI ČIA. Dėkoju už jūsų kantrybę ir skubu pranešti, kad savo tylai turiu pasiteisinimą – beveik dvi savaites mėgavausi kaitria Floridos saule Majamyje. Be kompiuterio. Vėliau kiek laiko bandžiau atsikvošėti ir persijungti į aktualią laiko zoną. Bet apie tai pasakojimų būtinai sulauksite kiek vėliau.

 

cycling

Dviratukas mano niekaip nesustojo

Kaip žadėjau anksčiau, šiame įraše papasakosiu apie išvyką prie Atlanto vandenyno, ten esančią ypatingą gatvelę ir apie vietas, iš kurių atsiveria puikūs vaizdai. Pradėsiu nuo vandenyno. Jį, žinoma, privaloma pamatyti. Paplūdimiai švarūs ir tušti (gal ir dėl to, kad buvau ne sezono metu), vėjas stiprus, todėl kad ir kokia šilta diena atrodytų, megztinis praverstų. Prasitarusi hostui, kad išsiruošiau prie vandenyno, jo akys staiga padidėjo, vyzdžiai išsiplėtė ir jis pradėjo berti žodžius. Apie tai kaip verta užsukti į žvejų gatvelę, kokia žuvis ten skaniausia ir su kokiu vynu ją reiktų ragauti. Vos spėdavau įsisavinti vieną patarimą, kai jau sekė kitas. Atrodė, kad jis kalba apie vienaragius, keksiukus ir vaivorykštę, toks užsivedęs buvo. Na, tą gatvę šiaip ar taip būčiau aplankiusi, bet po tokių žodžių susiplanavau tai jau sekančiai dienai. Kitos dienos rytą atsikėlusi ir tradiciškai pasisotinusi Pastel de Nata, nužingsniavau iki dviračių nuomos punkto prie Duero upės. Mane pasitiko pilnutėlė parduotuvėle, kupina ne tik atostogautojų, bet ir dviračių. Vieni jau rinkosi dviračius, kiti bandė apmokėti ar kláusiamu žvilgsniu žiūrėjo į vieną darbuotojų. „Hello, wait a little, please. You will be next“ (Sveiki, šiek tiek palaukite. Būsite sekanti.) – kas penkias minutes taria man vyras su parduotuvės marškinėliais. Ir štai atėjus mano eilei darbuotojas paaiškina, kad priklausomai nuo to, kuriam laikui nuomuojamas dviratis, tenka mokėti užstatą, kurį užšaldo kreditinės kortelės sąskaitoje. Pavyzdžiui, nuomuojantis nuo ryto iki vakaro, imamas 100 eurų užstatas už vienetą, ilgesniam laikui – 200. Jei neturite kreditinės kortelės, ne bėda – tinka ir grynieji. Natūralu, kad dviratį imti apsimoka ne 2 ar 4 valandom, bet ilgiau, bet patys pasinagrinėti galite ČIA. Be to, kaip ir visur, reikalingi tapatybę patvirtinantys dokumentai. Na, o tada jūs pasiruošę kelionei. Nuoširdžiai rekomenduoju bent dieną ar kelias skirti pasivažinėjimui dviračiu iki vandenyno. Mieste tai būtų sudėtingiau dėl jau minėtų slidžiais akmenim grįstų gatvių, kalnų ir nuokalnių, bet… galite bandyti, nes kas uždraus ir šiaip gyvenam vieną kartą. 😀 Kelias iki Atlanto taip pat protarpiais akmenuotas, spėjau per pirmas kelias minutes ir kūliu ant bėgių apsiverst, bet iš esmės tiesus ir lengvai bei greitai įveikiamas. Nuomos punktą nuo žvejų gatvelės skiria vos 9 kilometrai, todėl nėra kur skubėti – apsižvalgykite, pasiklyskite, atraskite dalykų pakeliui, pasigrožėkite vandenynu ir žuvėdrom plasnojančiom vietoje dėl stiprių vėjo gūsių. Tuotarp aš, šitaip žiūrinėdama į šalis, vos nesutraiškiau čihuahuos, nutrūkusios nuo pavadėlio prieš pat mano dviratį siauroje, aukštoje ir pavojingoje gatvėje. Neblogų nuotykių patyriau kol nusigavau iki Rua Heróis de França (Matosinhos dalyje) ir išgirdau šakučių ir lėkščių barbenimą. Magėjo kuo greičiau kažko paragauti, bet štai ir mano klaida – nepasitikrinau, KUR vertėtų ragauti, tad kaip vaikas blaškiausi nuo durų prie durų, skaitinėjau valgiaraščius ir ak, kaip visur skanu, kaip visur smagu! Galiausiai vietą išsirinkau pagal balčiausias staltieses. Nes.. o kas man teliko?

Atlanto vandenynas

Tuščia, tuščia kur dairais

Tada jau blaškiausi tarp stalų, o galiausiai tarp žuvų. Kurią imti, kurią ragauti? Atrodė, tuoj plaukus pradėsiu rautis. Tada debesėlyje virš mano galvos atsirado hostas sakantis „I strongly recommend you try sardines.“ („Rekomenduoju paragauti sardinių.“), prisiminiau kaip jas vis rekomendavo. Sardinių ir užsisakiau. Čia pat, lauke, mačiau kaip meistras jas kepa, apibarsto prieskoniais, tadaaam, nė 15 min. neparėjo, o aš jau ragauju. Paimu sardinką, vos ne pusę atsikandu, pasirodo, ji neišdarinėta. Haha, na, nieko tokio. Reikia ir tokių patirčių. Tai, žinokit, kad ne visas žuvis išdarinėja, mokykitės iš mano klaidų ir tikrinkit. 😀 Žuvį mėgstu, bet sardinėm nusivyliau – beveik nepavalgiau, nes vis rankiojau ašakas ir vidurius, o pačios sardinės pasirodė per karčios. Bet kiekvienam savaip, gal mano skonis išskirtinis. Vis dėlto net ne vienoje rekomendacijoje skaičiau, kad tame restorane („Dom Peixe“) verta paragauti būtent šios žuvies. Jei bandysit – praneškit ir man. :)

Po pietų su dviračiu pašonėje siūlau apeiti visas gatveles, pavažinėti palei paplūdimį ar pasitikti saulėlydį. Tokiai veiklai kuo puikiausiai užtenka vienos dienos.

 

sardines Matosinhos

Degustavau su mandra mina ir vyno taure

Dabar apie puikius vaizdus, kuriuos žadėjau. Vietą, nuo kurios atsiveria puiki panorama, rekomendavo vyrukas, pas kurį viešėjau pirmosiomis dienomis. Pati jos nebūčiau radusi. Nė nebūčiau atkreipusi dėmesio, nes, pasirodo, gražiais vaizdais itin džiugina… prabangaus penkių žvaigždučių viešbučio terasa. Atrodytų, na kas tave, nabagą, leis į tokį blizgantį pastatą, kai ten net negyveni? O vis dėlto terasa prieinama visiems. Joje įsikūręs restoranas. Įsitaisiusi ant patogaus fotelio stebėjau saulėlydį, kai prisistatė maloniausias mano kada nors sutiktas padavėjas (tikrai!), įteikė gėrimų meniu ir nužingsniavo. Prieš atsiversdama teikiausi matyti bent jau dviženklius ar triženklius skaičius, juk 5*, nu. O pasirodė, kad brangiausia vyno taurė kainavo ~15 eurų, visos kitos apie 7-10. Užsisakau, o priedu dar gaunu ir pilną krepšelį įvairiausių užkandžių, riešutų ir plačiausią matytą šypseną. Padavėjas toks malonus, kad.. na, patys nuspręskit. Viskas vyko maždaug taip:

Padavėjas: Here is your order. Thank You. (Štai jūsų užsakymas. Ačiū)

Aš: Thank you. (Ačiū)

Padavėjas: Would you like something more? Is everything okay? Thank You. (Ar dar ko nors norėtumėte? Ar viskas gerai? Ačiū.)

Aš: No, thank you. Everything is fine. (Ne, ačiū, viskas puiku.)

Padavėjas: Okay, thank You. Thank You. (Gerai, ačiū. Ačiū.)

Dar tiek „ačiū“ per minutę nebuvau nei išgirdus, nei pasakius.

terrace porto

Žvengiu ir ragauju

Portugalija ir ypač Portas yra puiki vieta susipažinti su vynu. Nors didžiausias vynuogynas ir rūsiai randami Duero slėnyje, bet tam , kad iki jo nusigautumėte reikia tiek papildomo laiko, tiek transporto. Jei tam neturite laiko ar noro, rūsiuose galite šaldytis pačiame Porto centre. Jų galima rasti visai prie minėto „Yeatman“ viešbučio (ir jame taip pat) bei palei Duero upę. Apie šį gėrimą ekskursijų metu ne tik pasakojama, bet ir ragaujama. Juk kur teorija, ten reikia ir praktikos. Daugiausia turistų susigūžia „Sandeman“ rūsiuose. Čia pirmenybė teikiama Towny ir Ruby vynams, galima akį užmesti ir į privačią vyno kolekciją. Daugiau informacijos ČIA.  Jei labiau domina vyno ir Duero regiono istorija, portugališkos vyno tradicijos, rinkitės Ferreira rūsius. Pasakoju aš jum, bet patys išsirinkit, kas labiausiai patinka. Nuoroda su labiausiai rekomenduojamom vietom ČIA.

Jei norėtųsi ištrūkti iš Porto, siūlau nuvykti į sostinę – Lisaboną (pati nevykau). Jei norėtųsi kažko arčiau – ištrūkite dienai į Bragą. Miestelis (kaip ir visa Portugalija) – religingas, todėl gražių bažnyčių ten nemažai. Jei diena karšta, galėsit įkišti kojas į vieną iš fontanų, kurių čia apstu. Jei patinka muziejai, jų čia net 8 („net“, nes miestelio plotis vos 183,51 km²). Iš lankytinų vietų čia tradiciškai senamiestis (mažas, bet jaukus), iš XVIII amžiaus išlikęs savivaldybės pastatas ir keli parkai (viename net radau iš krūmų susuktą šaunų žmogaus aukščio labirintą). Patinka šopintis? Yra ir prekybos centras.

 

Braga fountain

Braga Bragužėlė

Ir štai atėjo metas visos serijos apibendrinimui. Ar verta aplankyti? Žinoma. Ką verta nuveikti? Susipažinti su miesto centru, aplankyti abi tilto puses, leisti vėjui jus blaškyti ant Dom Luís I tilto ir prarasti dalį jėgų lipant į antrą jo aukštą, paragauti porto vyno ir tradicinių patiekalų bei desertų, pasitikti saulėlydį ant vandenyno ar „Yeatman“ terasos foteliukų, įmerkti kojas į Atlanto vandenį (ar fontaną :D), atrasti miestą naktį, paragauti žuvų ir permirkti dūmų kvape… Šiuo mįslingu daugtaškiu įrašą ir baigsiu. Jau dėlioju mintis kitiems postams, tad labai greitu metu sulauksit įdomaus skaitalo!

P.S. Jei turit klausimų, pageidavimų – leiskit man žinot. Rašykit ČIA arba komentaruose.

Beje, blogo Facebook puslapis.

Porto panorama

Iš „Yeatman“ terasos, nemelavo, rūpužė, kad gražu

4 Comments
  • Vilma
    Posted at 17:49h, 15 May Reply

    Sveiki, p. Veronika,
    su malonumu perskaiciau, patiko, realiai parasyta lygtai ir as buvau ten.
    Sekmes:-}

    • Veronika
      Posted at 13:44h, 27 February Reply

      Sveiki, Vilma,

      Malonu žinoti, kad mano rašliava perkelia skaitytojus į kitas vietas 😀

  • Tekle
    Posted at 18:37h, 15 May Reply

    Graziai parasyta, nuostabios nuotraukytes. Sekmes ir mielu ispidziu Jums.

    • Veronika
      Posted at 13:43h, 27 February Reply

      Labai dėkoju! :)

Post A Comment