Majamio kronikos I | Life is a theatre
15540
single,single-post,postid-15540,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,side_area_uncovered_from_content,qode-theme-ver-9.1.3,wpb-js-composer js-comp-ver-4.11.2.1,vc_responsive

08 Jun Majamio kronikos I

Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų buvau paklausta „Nu tai šitą… kada apie Ameriką parašysi?“. Štai ir sulaukėt! Kaupiausi, bandžiau susigyventi su kita kultūra, tada jau grįžti į įprastą gyvenimą ir, galiausiai, susidėlioti tūkstančius minčių.

Viskas prasidėjo nuo spontaniško bilieto įsigijimo. Jį nusipirkau iki išvykimo likus pusantro mėnesio ir neturėdama paso (o gyvenu juk ne Lietuvoje), bet kam čia rūpi? Aš juk į Majamį skrendu! Tai kaip nors… 😀 Kadangi pasą gamintis Lietuvos atstovybėje kainuoja daugiau nervų (nes gaminama kiek ilgiau) ir pinigų, tai nusprendžiau, kad skrisiu į Lietuvą. Atrodo viskas apsivertė tą pačią dieną, atsirado milijonas planų ir minčių, o laimės buvo nors vežimu vežk. Visai suprantama, kad pasą dariausi skubos tvarka. Gavau jį paskutinę dieną prieš paliekant Lietuvą *phew*. O tada jau pradėjau domėtis ko dar, išskyrus pasą, reikia kelionei. Visąlaik atrodė, kad vykstant į Ameriką reikalinga visa šūsnis popierių, o, pasirodė, kad keliaujantiems iš ES neteks verstis per galvą. Tad ko gi reikia kelionei, trunkančiai iki 90-ties dienų?

  • Galiojančio paso;
  • Atspausdinto ESTA leidimo, jį užpildyti galima ČIA (kaina šiuo metu – 14 dol.). Pildyti leidimą rekomenduojama iki kelionės likus bent savaitei. Po užpildymo, per artimiausias 72 valandas, sulauksite atsakymo – jums leidžiama keliauti į JAV ar ne. Leidimas galioja 2 metus, tačiau negarantuoja patekimo į JAV teritoriją (keistai čia, bet jei nepatiksit kvotėjui oro uoste, pasakę, kad vežatės bombikę, tai teks tart ate, ate ir grįžt iš kur atėjot);
  • Vardų (pavadinimų), telefono numerių, adresų tų vietų ar žmonių, pas kuriuos gyvensite (to gali klausti tiek patikros punkte Amerikoje, tiek tarpiniuose oro uostose);
  • Grynųjų, jei neturit kreditinės.

 

Viskas, tik tiek. Susitvarkyti formalumus užteko savaitės. Likusį laiką teliko laukti.  Iš džiugaus ir pakylėjančio, laukimas ilgainiui tapo slegiantis. O žinot kodėl? Nes nemėgstu ilgų kelionių. Nei traukiniu, nei autobusu ar lėktuvu. Kelionė turėjo trukti 14 valandų – juk tai nuobodu, ką aš ten veiksiu? Jau ne kartą buvau keliavusi 17 valandų autobusu ir.. žinot tą jausmą, kai norisi prasmegt skradžiai žemę? Tai aš tokį jausmą turėdavau nuo pirmųjų, kelionės autobusu, minučių. O kas, jei skrydį pavėlins? Kur tada dėsiuos? Oi neee, o jei iš alkio mirsiu? Vis panikavau, o, pasirodo, be reikalo. Pirmas dalykas, kurį pamačiau užėjusi į saloną, tai pagalvėlės ir apklotėliai + kiekvienas keleivis turi galimybę žiūrėti filmus ir serialus, klausytis muzikos ir žaisti naudodamasis ekranu, esančiu ant sėdynės priešais. Daugumai vien to ir tereikėjo. Dar lėktuvui nespėjus pakilti, kas antras keleivis rinkosi ar žiūrėjo filmą. O kol įsikuri, apsižvalgai ir pasižiūri filmą, stiuardesai jau dalina maistą, vėliau – šiltuosius gėrimus bei desertus. Pavalgęs pasižiūri dar vieną filmą ir iki atvykimo likusios tik kelios valandos!

Atvykus taip paprastai iš oro uosto neišeinama, reikia praeiti pro jau minėtus kvotėjus ir atsakyti į jų klausimus (tradiciškai – „Kodėl čia atvykai? Kiek laiko būsi? Ar turi bombikę? Ar prekiausiu žole?“ :D). O tada jau eik į pasaulį ir mėtyk dolerius į visas puses. O dolerių čia prireiks. Po Vokietijos lankantis kitose Europos šalyse, kainos dažniausiai atrodo padorios, bet Amerikoje be 20-30 dolerių vien pietums vienam žmogui neapsieisite. Paragauti visko taip norisi. Piniginė vis tuštėja, vėliau tenka griebtis ir kreditinės, o egzotiško neparagauto maisto kaip nemažėja, taip nemažėja. Dėl visko čia kaltas rajonas, kuriame gyvenome (gyvenoME – tai aš ir mano vaikinas, vadinkim jį P (nuo „Patarėjas“ :D) ir ne, neee, tikrai ne mes, čia rajonas kaltas) – Little Havana. Tai atskira respublika, kurioje gyvena kone vien kubiečiai. Čia niekas nekalba angliškai. Per savo viešnagę prisiminiau ir net patobulinau savo ispanų kalbos žinias, o mėlynos akys ir šviesesnė oda čia šaukia, „TURISTAS“, todėl gatvė man tapdavo podiumu – all eyes on me (ang. visos akys ant manęs). Ta prasme.. vien kubiečiai, vien ispanų kalba. Welcome to ‘Murica. Nuo šio rajono ir pradėjome pirmąją dieną. Atsikėlėm prieš penktą valandą ryto vietos laiku. Šis laikas nelogiškas net įprastam ritmui, nes normaliai tuo metu yra 23 valanda, bet organizmas patyrė tiek streso ir apgavysčių, kad negalėdamas atleisti, ankstų rytą mus išspyrė į dar tamsias Majamio gatves. Praėjom dar miegančią Little Havaną. Pėdinom, kur akys matė, o iki pusryčių jau dėjau varnelę prie Wynwood. Šis rajonas – tai meno, barų, meniškų kavinukių, grafičių ir šmaikščių užrašų (pvz., Sorry, we are closed, but still awesome [Atleiskit, dar nedirbam, bet vis tiek esam nuostabūs]) maišalynė. Čia įsikūrusios daugiau nei 70 galerijų, o piešiniai ant sienų pasakoja nūdienų aktualijas ir nuoskaudas. Pasirodymų erdvės, barai ir galerijos veikia apleistų gamyklų patalpose. Tai vienas didžiausių meno rajonų visose JAV. Ar verta aplankyt? Keista, kad paklausėt, nes būtina.

 

Wynwood Miami

Gilu

Wynwood Miami

Savaip skoninga

Wynwood

Jei būčiau kirpykla, tai atrodyčiau taip *protingai skambu*

Dar prieš vėlių pusryčių metą buvom apžiūrėję viską, kas veikė (žmonės čia – miegaliai, ryte net neapsimoka keltis, nes beveik niekas neveikia) ir traukėm kur nors pavalgyt. Spėkit, kokie buvo mano pirmieji pusryčiai? Amerikietiški blynūkščiai („blyneliai“ a nė pro kur netinka) su didžiausiu sviesto kaušu ant viršaus ir pilnu indėliu ekologiškos aviečių uogienės. Mum atėjus, iškart prišoko padavėja, nešina vandens ąsočiu. „Sveikučiai, sveikutėliai. Kaip dienelė, kaip rytelis? Oi kaip karšta šiandien, ko norėsim, ko užsisakysim? Nagi, nagi, ar jau išsirinkom? Ak taip, štai meniu. Niu, niu, niu, ar jau turim, ar sumąstėm?“ – taip maždaug skambėtų padavėjos monologas. Kai paklausėm, kas siūloma prie blynelių, padavėja prieš kiekviena žodį pridėdavo „ekologiškas“, net ne sakydavo, o pabrėždavo. „Va, čia iš ekologiškų miltukų, ekologiškų produktėlių. Uogienės naminės, ar sakiau, kad ekologiškos? Aviečių, braškių, ekologiška. Niu, niu, ko norėsit?“. Kadangi beveik nesiklausiau, ką ji kalba, nes buvau susidomėjusi žodžio „eco“ skaičiavimu, tai pasiėmiau, ką išgirdau paskutinio – avietes. Ir neprašoviau. Tiko, skanu. Kas kelias minutes padavėja, pamačiusi nugertą gurkšnį, vis pripildydavo vandens stiklines (vanduo čia visur nemokamas). Po kiek laiko jai, matyt, tai nusibodo, todėl atėjusi išmetė mužiko pozą ir paklausė „Tai kortele ar grynais mokėsit?“. Uhm.. Niekas jos nekvietė. Bet užtad ji pasikvietė. Kitą padavėją. Tas sukrovė nebaigtus blynus, sukišo į dežutę, vsio, viso gero geros dienos. „Ei, ei – tęsia – palikt galima 12, 15, 18 procentų arbatpinigių, patys pasirinkit, tuoj čekį atnešiu.“. Laukiam. Atneša jau apibrauktą ir apskaičiuotą 18 procentų arbatpinigių, pridėtą prie bendros sumos. Tas nejaukus momentas, kai jautiesi kaip išprievartautas.. 😀 Kažkokia agresyvi pasidarė, tai apmokėjom ir išėjom. Iki šiol nejaukumas apėmęs. Moterys… 😀 Štai toks buvo mano pirmasis susidūrimas su neišvengiamais arbatpinigiais. Juos reikia palikti visur ir visada išskyrus greituosius maisto restoranus kaip „Taco Bell“, „McDonalds“ ir pan.

Miami morning

Kartais apsimoka atsikelti anksčiau

Kadangi mieste slankiojom nuo paryčių, įdienojus jau buvom nuklydę apie keliasdešimt kilomentrų nuo įdomiausių punktų. Dangus niaukėsi, vėjas kilo, o mes jokio skėčio, žinoma, neturėjom. Dar bandžiau kažką apgauti sakydama, kad pff, lengvai atgal pareisiu, kas čia yra, nejOkink tik. Bet vos kelios valandos miego ir tvankumas privertė pasakyti, kad na, gal visai nieko būtų ir nuvažiuot iki kito punkto, o ne eit. Tik gal, nes man tai kas pff, aš galiu ir nueit. Nebent dėl tavęs pavažiuojam, matau, kad pavargai. O aš tai eičiau ir eičiau. Paėjom iki verslo centro su dangoraižiais, pasigrožėjom, bet nebejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių. 😀 Taip ir atsirado pirmoji proga pasinaudoti Uberiu. Vokietijoje dėl konkurencijos jo, deja, nėra, o Vilniuje neturėjau jokios galimybės juo pasinaudoti, todėl laukiant mus pasiimti turinčio automobilio, negalėjau nustygti vietoje. Dėl viso pikto paaiškinsiu, kas tas Uberis. Tai programėlė išmaniajame, per kurią, turint kreditinę kortelę, pasirenkamas taškas A ir taškas B, iškart sužinoma kelionės kaina ir tą pačią akimirką apmokama (dar prieš kelionę). Vairuotojai – tai paprasti žmonės, vairuojantys savo mašinas, lekiantys su reikalais kurie, gavę žinią, kad kažkas netoliese jų ieško automobilio, iškart privažiuoja. Taip paprasta. Mūsų mašina atvažiavo vos po kelių minučių (taip būna visada, o rekordas kelionėje buvo kelios sekundės!), vairuotojas nekalbėjo, tiesiog vežė. O aš maniau, kad amerikiečiai kalbūs.. Kai bandžiau megzti pokalbį, kad esam turistai ir kad štai, pirmąkart Uberiu naudojamės, kokia mum.. ir jum garbė, haha, koks miestas gražus, tai vairuotojas (kuriam, beje, ne daugiau nei 25) pasakė, kad angliškai beveik nekalba, nes yra kubietis. Pala, mes tikrai ne Kuboj? Važiuojam su kubiečiu, išlipam kubiečių rajone, kuriam gyvenam ir einam i kubietišką restoraną pavalgyt. Nežinau kaip čia taip, neklauskit.

Majamio dangoraižiai

Įprastas verslo ir dangoraižių rajono (Brickles) vaizdzelis

Domintis, kur būtų verta nueiti pavakarieniauti, už akių vis kliūdavo „El Exquisito“ – kubietiškas restoranas pagrindinėje Little Havana gatvėje. Kadangi tuo rajonu pražingsniavome tik ankstų rytą, kai niekas neveikė, nusprendėm, kad ten ir vakarieniausim. Iš išorės kavinė vos pastebima, niekuo neišsiskirianti, o viduje tvyro tokia užkandinės iš filmų atmosfera – keli staliukai, padavėjos su tradicinėm prijuostėm, kuodu ir užrašine bei pieštuku. Pavadinimai valgiaraštyje man nieko nesako, matau tik pažįstamus žodžius, žinomus ingredientus, bet neturiu žalio supratimo, ką ragauti, nes nė vienas pavadinimas man nežinomas. Galiausiai pasirenku troškintą jautiena su juka ir plantanais. Visiškas kosmosas, kai girdi pirmą kartą, ane? Man ir dabar painu. Bet juka yra bulvių šeimos augalas, kažkokia bulvės atmaina, o plantanas – banano pusbrolis. Kubietiška virtuvė tai vien plantanai ir jukos, išties – pateikiami su beveik kiekvienu patiekalu. Na, dabar aš šį tą žinau, bet tikrai nenumaniau, ką valgysiu, kai užsisakiau. Atnešė. Plantanai apkepti, saldūs, man vienareikšmiškai bananų skonio, ryžiai lengvai paprieskoniuoti, jautiena sūri. Iš pirmo kąsnio – maišalynė. Pamaniau, kad reiktų laiko priprasti,

yucca with beef and plantains

Kaip kokia hipsterė turėjau fotografuot maistą *varto akis*

Patiekalo nesuvalgiau, bet ne dėl to, kad maistas neskanus, o todėl, kad porcijos didelės. Lėkštė vos tilpo ant stalo, alkūnėms vietos beveik nebeliko. Pastebėjau, kad iš savo pačios maisto likučių galėčiau gyventi kelias savaites. Kiek užšokdama įvykiam už akių pridursiu, kad per visą šią kelionę visą patieklą buvau suvalgiusi tik kartą (o tas maistas buvo išties ypatingas, būtinai papasakosiu). O po vakarienės.. na, ką galima veikt po vakarienės, kai esi nusitašęs? Paeiti iki namų ir griūt į lovą. Tądien buvau pasimetusi laike ir, patikėkit, tai tas pats, kas pasiklyst miške, būt pavargusiam, bet tuo pat metu apsirūkiusiam (spėju) :D, nes niekas neberūpi, viskas kažkaip keista ir juokinga. Miegas svarbu, miegokit, vaikai! O dabar tariu jums „iki kito karto“, kuris tikrai bus. :)

Little Havana at night

Little Havana naktį

No Comments

Post A Comment