O kaip Vokietijoje? | Life is a theatre
15678
post-template-default,single,single-post,postid-15678,single-format-standard,bridge-core-1.0.5,ajax_fade,page_not_loaded,,side_area_uncovered_from_content,qode-theme-ver-18.1,qode-theme-bridge,qode_header_in_grid,wpb-js-composer js-comp-ver-6.0.2,vc_responsive

O kaip Vokietijoje?

O kaip Vokietijoje?

Dvejus metus gyvenu Vokietijoje ir – o siaube siaubeli – dar nesu nieko parašiusi šia tema. Jau nesuskaičiuojamą galybę kartų tiek pažįstami, tiek net nematyti žmonės, manęs teiravosi, kaip čia man sekasi, kokia vis dėlto ta Deutschland, kokie žmonės.. Kiekvienam atskirai kokį melejoną kartų atsakiau, bet vat parašyt bendrai kažkaip nesusimąsčiau #protynga, ane? Kadangi jau daug mačiau ir daug žinau *merkia akį*, tai kodėl gi nepasidalinus.

Jei apie Lietuvą galima kalbėti subendrintai (pvz., Lietuvoje tai tas ir anas, žmonės tokie ir anokie), tai apie Vokietiją to negalėčiau pasakyti. Žinoma, bendrų bruožų yra, bet žmonės ir net tradicijos čia skiriasi priklausomai nuo žemės (tai federacinis vienetas; viso Vokietijoje – 16 žemių). Pati kiek iš arčiau pažinau dviejų žemių kultūrą ir viena jų – Berlynas. Tai visai atskira, laisvės, hipsterių, jaukių parduotuvėlių, menininkų, šiaip keistuolių ir meilės pilna planeta. Kita – Žemutinė Saksonija. Bet pabandysiu abu vienetus sudėti ir padalinti per pusę, kad suteikčiau jums sukoncentruotą mano pastebėjimų sąrašą.

  • Pradėkim nuo darbo.. Darbas yra viskas. „Aš mėnesį po praeito darbo ilsėjausi“ – ne atsakymas. Kitaip tariant „Juokauji? Kaip tai?“. Išvis, dauguma vokiečių yra darboholikai. Berlyne, tuo tarpu, visi tapšnoja per petį ir išpučia akis, kai pasakai, kad dirbi. Kodėl? Nes čia didžiulė užsieniečių, menininkų  koncentracija. Mieste dažniau sutiksi garbanotą, barzdotą jaunuolį su 20-tųjų spausdinimo mašinėle po pažastim nei kostiumuotą dėdulę. Berlyne niekas nesistebi jei ir metus nedirbi. Čia nėra jokių likusiai Vokietijos daliai būdingų taisyklių ir nusistatymų;
  • Bet jei vis dėlto kažkodėl (???) nori dirbti ir į savo  darbovietę pavėluoji 30 sekundžių, tai.. Ė, klausyk, tai gal jau visai galėjai neateit ar su plafkėm ir šampanu? Na ir atsipalaidavimas.. Turi būti laiku ar net keliom minutėm anksčiau. Kitaip nesuveiks. Pasiteisinimai niekam neįdomūs.Tikra istorija – vienoje mano darbovietėje tvarkaraštis atrodė taip:Andy 08:03-16:03Melanie 09:37:15:07Anne 09:00-17:00i.t.tO dabar paaiškinimas – vokiškasis punktualumas – ne mitas. Žinai, kad traukinys į darbą važiuoja kas 15-ka minučių, bet nenori atvykti 15min  per anksti (nu, nes kam?..)? Pasirenki šiek tiek vėlėsnį traukinį, apskaičiuoji, kad nuo stotelės iki darbo – 2min 54sekundės (patikrini kokius 10 kartų ar tikrai, neduok Die, tavo atveju virš 3 minučių gausis), o tada susitari dėl 3 minutėm vėlesnio atvykimo bei išvykimo. Voila. Dauguma darbdavių gan lankstūs ir tokį pasirinkimą patvirtins;
  • Šiaip niekad per dvejus metus nesu čia mačiusi savo maišelį parduotuvėje išsitraukiančio žmogaus (ypač kitos parduotuvės). Lietuvoje pirkėjas, išsitraukiantis „Iki“ maišelį „Maximoje“, tai kasdienybė, čia – stebuklas. Veikiausiai darau tai vienintelė visoje šalyje. It kokia CŽV agentė paslapčiom išsitraukiu tą savo H&M maišą, bet kaip susigrūdu prekes ir bėgu nuo kasos. Šiaip keistoka, nes..
  • Vokiečiai – tikri rūšiavimo mianiakai. Šiuo atžvilgiu man labai pasisekė, nes ir pati jau daaaug metų rūšiuoju. Dėti plastiką į bendrą maišą man tas pats, kas ką nors nugalabyti. Nebegaliu. Net už eurą to nepadaryčiau. Ne, tiesiog ne. Ne. Vokiečiai namie dažniausiai turi bent kelis atskirus maišus ar kelis šiukšlių kibirus. Virtuvė 2×2 kv. m, bet trys šiukšlinės nepajudės iš ten. Jei reiks, tai ir į kriauklę pastatys. Tvarka bus!;
  • Nuo šiukšlių prie maisto (netyčia, žinoma). Manėt Lietuvoje kiekviename užkampyje kebabinė? O kas, jei pasakyčiau, kad Vokietijoje jau nuo seno daug turkų, net kelios kartos čia gimė ir augo. Visi tie žmogeliukai įkūrė tiek alia tradicinių, skaniausių, geriausių ir visokių kitokių -iausių kebabinių, kad marosus vulgaris vilnensis (lot. vilnietiškasis maroziukas) kristų iš laimės atvykęs į Vokietiją?.. Žinot, apima keistas jausmas, kai einu gatve, prieinu kampą ir matau, kad ten ne kebabinė, o šiaip kokia parduotuvėlė. Na, kaip taip gali būti? Čia turkai, pjaustantys mėsą, randami ant kiekvieno kampo. Literaliai (tsakant – pažodžiui).
  • Turkai čia turi savas stiprias tradicijas, kurios kardinaliai skiriasi nuo vokiškų. Per turkų vestuves tiek rožinių mersų ir tortinių suknelių su feikiniais svarovskiais ir 1 metro pločio kaspinais, kad atrodo, jog nusikeliu 30 metų atgal. Mersai pypsena taip garsiai ir ilgai lyg kas būtų atkasęs naftos kieme, turkai šūkauja ir mojuoja. Nemeluoju, norisi bėgti, slėptis, apima stiprus panikos jausmas. Nejučia perbėga mintis „Aš gi rūsy neturiu maisto atsargų, kaip gyvenčiau per pasaulio pabaigą?“.
  • Parašiau apie kičines sukneles ir prisiminiau ledų tortus ir ledų spagečius. Ledai – svarbus dienos maistas, todėl vokiečiai, nepritrūkę fantazijos, sumanė ledų tortus. Tiek ledainėse, tiek ir prekybos centruose galima nusipirkti ir ledų spagečių. Kas per daiktas? Vaniliniai ledai, imituojantys spagečius su braškių padažu ant viršaus (pomidorų padažas) ir vietoj sūrio tarkuotas baltas šokoladas. Baziliko vietą užima mėta. Čia ledai didelėse stiklinėse (prikrauta stiklinė su daug padažo ir šimtais saldžių papuošimų, kuri tik dabar pradeda populiarėti Lietuvoje) jau metų metus gyvuojantis desertas. Žodžiu, ledų čia daug ir įvairių;

Ar man vienai tai keista?

  • Bandelės (Brötchen) kultūra čia labai įsišaknijusi. Leistis į pirmą savo namo aukštą pagrindinėje gatvėje su chalatu ir snargliu nosyje ryte yra visiškai normalu. Juk atėjai bandelių pusryčiams, dievaži. Ir niekas neturi teisės tavęs teisti. Bandelė – tai meilė, bandelė – tai gyvenimas;
  • Senjoras čia karalius. Jūs dar bėdavojatės, kokios mūsų didmiesčių  bobutės? Štai čia, pavyzdžiui, važiuoji dviračių taku ir kaip žmogus laikaisi taisyklių. Kelelis siauras, tuoj prasilenksi su moterų grupe, stumiančią kokiu 5-is vežimėlius, už jų šokinėja mergaitė, nė nežiūri į kelią, ją bando aplenkti pora su kažkokiu pasimetusiu, neprognozuojamu jorkšyru. Pamatai, kad priešais atšlubuoja senolis. Žaidimas baigtas. Traukis, noob, čia senjoro taisyklės ir senjoro takas. Nedrįsk, myžniau, ir nešk kudašių, net jei nuo to priklausys tavo gyvybė ir užkrisi ant to šuns.
  • Vairuotojai elgiasi be proto mandagiai ir atsargiai. Pamato pėstįjį dar bent 30 sekundžių iki kol pats pėstysis nusprendžia per kurią perėją eis. 😀 Kartais atrodo, kad vairuotojas šiaip sustojo prie perėjos (?? Nes aplinkui anei vieno žmogaus be tavęs nėra), bet ne, pasirodo vairuotojas už tave geriau žino, kur kulniuosi.

Štai tokie tie vokiečiai. Kasdien pastebiu nemažai niuansų, nes bendrauju su nemažai žmonių ir sąrašas tikrai galėtų tęstis.

O kol kas iki kito karto. 🙂

 

 

 

No Comments

Post A Comment