Savanorystė – tai gėris. Ne kitaip. | Life is a theatre
15720
post-template-default,single,single-post,postid-15720,single-format-standard,bridge-core-1.0.5,ajax_fade,page_not_loaded,,side_area_uncovered_from_content,qode-theme-ver-18.1,qode-theme-bridge,qode_header_in_grid,wpb-js-composer js-comp-ver-6.0.2,vc_responsive

Savanorystė – tai gėris. Ne kitaip.

Savanorystė – tai gėris. Ne kitaip.

Prieš pradedama noriu perspėti, kad nuotraukos šį kartą skirsis – ne tokios ryškios ir kokybiškos. Visos jos atkeliavo pas mane iš kitų žmonių fotoaparatų arba yra senokos. Ką jau padarysi. Kitąkart bus geriau. 😀

Žinot tą „Dar šiek tiek apie save“ skyrelį kiekviename CV? Mano savanoriavimo patirtys ten nebetelpa. Rimtai. Todėl šimtai emocijų, tūkstančiai žmonių ir milijonas patirčių sutelpa į vieną paprastą „Aktyvi savanorė“. Dar prieš kelerius metus naiviai vardinau visus projektus, prie kurių prisidėjau, bet, žinot.. kartais reikia paprasčiau – 5 puslapių gzvenimo aprašymas byloja šį bei tą ir apie mane, tad viską teko trumpinti. Savo savanorystės istoriją pasakojau ne kartą ir ne du ir kaskart pastebėjusi susidomėjimą, šiandien noriu patarti, pasidalinti ir papasakoti plačiau.

Viskas prasidėjo, kai dar mokiausi mokykloje. Savanoriauti pradėjau būdama maždaug septyniolikos. Tuomet užsukdavau į dienos centrą, kuriame, atrodytų, prabėgo pusė mano gyvenimo, todėl žinau, kad mano įkvėpimas ir pašaukimas atsiskleidė vaikų ir paauglių „Caritas“ dienos centre. Centro tinklalapyje sklebiama „Vaikams ir jų šeimoms teikiame įvairiapusę pagalbą: dvasinę, psichologinę, socialinę ir materialinę, siekiame atskleisti ir ugdyti krikščioniškas vertybes ir skatinti pasirinkti šiomis vertybėmis pagrįstus gyvenimo pasiūlymus.“. Paprasčiau tariant, centras yra katalikiškas, o visi, reikalaujantys pagalbos, būna išklausyti. Čia iš visų Vilniaus kampų po pamokų susirenka vaikai, kurie ruošia pamokas, po ruošos dalyvauja įvairiausiuose užsiėmimuose, ugdančiuose jų fantaziją ir pasaulio supratimą. Kas kiek laiko (apie kartą per savaitę) suorganizuojama išvyka į kiną, teartą, parką ir pan. Mano kuklia nuomone, dienos centre vaikai mokosi ne ką mažiau nei mokykloje, tik kad kitaip. Įdomiau. Per visus centro gyvavimo metus darbuotojai jau atrado geriausiai veikiančius metodus, todėl užsiėmimai sudomina net pačius nepaklusniausius, o sistema veikia nepriekaištingai. Ką dariau aš? Buvau su vaikais. Padėdavau ruošti pamokas, lydėdavau į ekskursijas, padėdavau tvarkytis, kartais ir gaminti valgyti. Visą laiką sukiojausi tarp aktyvių žmonių, su kai kuriais iš jų augau, tad, natūralu, kad ir pati tapau tuo, su kuo buvau – aktyvi, padėti pasiruošusi savanorė. Iš pradžių buvo sunku, neturėjau  patirties, o ir buvau gana užsisklendusi asmenybė, tad iš pradžių reikėjo perlipti per save, o tik tada pradėti rūpintis kitais. Bent jau taip būna įprastai. Bet man tam nebuvo laiko, teko iškart pereiti prie rūpinimosi kitais. Taip, būdavo sunkesnių momentų – vaikai nesiklausydavo, pašiepdavo, užsisklęsdavo, ignoruodavo, darydavo VISKĄ atvirkščiai nei prašomi ar net mušdavosi, o ir pati dažniausiai nežinodavau kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau visas blogybes atpirkdavo akimirkos, kai matydavau, kad neklaužada ilgai kaupiasi kampelyje, tada prieina prie manęs ir paklausia ar nenorėčiau kartu pažaisti. Arba per išvykas, kai koks pyplys iš pasalų įkišdavo rankytę tarp manųjų pirštų. Kai supykęs grupės išdykėlis nusišypso po ilgų pokalbių, kai atrodo, kad tavęs net neklauso. Visos šios akimirkos, kiekvienas apkabinimas, kiekvienas ilgai savyje laikytos tikros ar netikros istorijos papasakojimas, nuoširdus nuomonės pasidalinimas, kiekvienas džiaugsmo šūksnis ir daug daug kitų jaukių momentų lieka širdyje ilgam. Ir nemanau, kad tą jausmą kas galėtų atstoti. Ilgainiui darbuotojai tapo mano geriausiais draugais, kuriais galiu pasitikėti iki šiol, o matydama dabar jau sparčiai augančius ir besikeičiančius savo grupės vaikus jaučiuosi it mama. Greitai laikas bėga, greitai vaikai auga… *braukia ašarėlę*

Jeigu susidomėjote – nuostabu. Vaikų ir paauglių išvykų nuotraukas, savanorių ir vaikų įspūdžius ir dar daug visko galite rasti „Caritas“ dienos centro „Vilties Angelas“ internetinėje svetainėje arba susiradę paskyrą Facebooke. Daugiau apie savanorystę „Vilties Angele“ ČIA.

Na, o po to pasipylė – maratonai, pusmaratonis, įvairūs sporto ir kultūros festivaliai, galiausiai – Europos savanorių tarnybos projektas (mano išsipildžiusi svajonė, apie kurią papasakosiu sekančiame įraše). Atrodė, kad be savanorystės gyvenimas ne tas, tarytum visą laiką laukiu naujų projektų ir skelbimų. Neįsivaizdavau kaip įmanoma išgyventi be naujo projekto bent kelis kartus per metus. Bendravimas, mokymąsis, susipažinimas tapo mano priklausomybe. Savanoriavimas man padėjo ne tik atsiskleisti, bet ir sudrąsėti, išmokti begalės naujų dalykų, pamatyti, ko niekad nebūčiau pamačiusi ar patyrusi. Prieš įsidarbindama pirmą kartą gyvenime, darbdavius, kaip jie patys prisipažino, patraukiau būtent dėl įvairiapusės patirties savanoriaujant, todėl jei baiminatės, kad neturite darbo patirties – tučtuojau ieškokit jums patinkančių ir naudingų projektų.


Štai čia aš susipažinau su Japonijos kultūra

O dabar – kaip susirasti savanorystės vietą? Tai labai paprasta.

  1. Primityviausias būdas, tai googlinti įvedant „savanorystė Vilniuje/Šiauliuose/Plungėje..“. Pasirinkimas platus – nuo skelbimų darbo portaluose iki konkrečių įmonių kvietimų;
  2. Prisijungti prie savanorystės grupių Facebooke (VA Caritas savanoriai, Kultūros savanoriai, Savanoriai Lietuvoje, Savanoriaujam.lt, Savanoriškos misijos ir daaaaug kitų). Čia įdėjau aktyvias nuorodas, kad iškart galėtumėte peržvelgti puslapių turinį. Kas kiek laiko ten talpinami kvietimai prisijungti, be to visada laukiama savanorių iniciatyva. Darbo tikrai atsiras;
  3. Sekite jums įdomių įmonių ar renginių/festivalių veiklą. Jei jie patys ilgą laiką nieko neieško, tai reiškia, kad nežino, kaip jiems jūsų trūksta, todėl tiesiog parašykite gražų laišką ir gal jums nusišypsos sėkmė. Kėp sakou per galvū nieks nedous, o tokia patirtis gali visam laikui pakeisti jūsų gyvenimą į gerąją pusę, tad kvaila būtų nebandyti.

O čia marškinėliai, kurie iki šiol smagiai nešiojasi (ar tik ne penkti metai jau?!)


Dar sporto


Spėkit kur aš čia, Muahahah

Po kelių projektų prikaupsite draugų; savanorių tinklas išsiplės ir pasiūlymai patys pas jus plauks. Svarbiausia bandyti kuo daugiau jus dominančių projektų. Taip ne tik susipažinsite su įvairiausiais žmonėmis, bet ir patys daug išmoksite, gal net atrasite save iš naujo ar suprasite koks jūsų pašaukimas. Na.. savanorystė – tai gėris. Ne kitaip.

 

No Comments

Post A Comment