Kodėl jūs TO nedarot? | Life is a theatre
15749
post-template-default,single,single-post,postid-15749,single-format-standard,bridge-core-1.0.5,ajax_fade,page_not_loaded,,side_area_uncovered_from_content,qode-theme-ver-18.1,qode-theme-bridge,qode_header_in_grid,wpb-js-composer js-comp-ver-6.0.2,vc_responsive

Kodėl jūs TO nedarot?

Kodėl jūs TO nedarot?

Žinot, kas mane neramina? Kas neleidžia užmigti? Ramiai mėgautis bulvytėmis? Kas mane blaško renkantis ledų skonį? Faktas, kad daugybė jaunų, veiklių, keliauti mėgstančių, laisvų žmonių net nežino ar nesinaudoja galimybe išvykti savanoriauti bet kur Europoje. O jei ir žino, tuo nepasinaudoja. Kodėl? Kodėl jūs to nedarot?

Praeitame įraše (Savanorystė – tai gėris. Ne kitaip.), kuris, beje, tapo vienu skaitomiausių įrašų visame mano bloge *daro tą judesį, na, žinot, alia dulkes nuo savęs braukia*, žadėjau papasakoti apie savo patirtį savanoriaujant per Europos savanorių tarnybą (ang. European Voluntary Service, toliau – EVS). „Dėve, Dėvė vėl su tom savo savanorystėm“, ane? O kaip kitaip?! Kaip? Juk mane sąžinė užgrauš, jei nepasidalinsiu tuo, kas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Taigi, let me tell you more.

Pradėkime nuo teorijos ir svarbiausios sąvokos – EVS. Jau pats pavadinimas apibrėžia, kad tai tarnyba, susijusi su savanoriavimu Europoje. Pagrindinis jos tikslas – skatininti savanorius mokytis, pažinti, tobulėti. Norite išvykti į Kroatiją ir dirbti vėžliukų aptvare zoologijos sode? O gal teatro užkulisiuose Didžiojoje Britanijoje? Mokykloje Vokietijoje? Viskas įmanoma. Be to, gaunate papildomą pliusą, jei neturite jokios patirties ir labai vidutiniškai ar visai nemokate kalbos, be to, kaip skelbia oficialus Erasmus+ puslapis, „ypač stengiamasi ir skatinama, kad EST įtrauktų mažiau galimybių turinčius žmones, taip pat neįgalius jaunuolius.“. Kalbą mokate ir turite patirties? Irgi nuostabu. Komandoje reikia ir nusimanančių žmonių, todėl, iš esmės, niekas nelieka už borto.

Nuo ko pradėti?

  1. Kreipkitės į jums patinkančią siunčiančią organizaciją (sąrašą rasite ČIA),
  2. Išsakykit savo norus (t.y. kad norit išvykti savanoriauti, dėl viso pikto patikslinu). 😀 Pati gavau trumpus mokymus su tipsais, ką ir kaip daryti, kur ieškoti, kaip atsirinkti ir panašiai. O tada jau prasideda darbas –
  3. ieškoti organizacijos, šalies ir veiklos kombinacijos, kuri jums patiktų ir būtų naudinga.

 

Iš super naudingo Erasmus+ puslapio

Pati iš pradžių taikiausi į Balkanų šalis, nes, matot, man patinka šypsenos ir saulė. Tada pamaniau, kad kodėl nenuvykus į Šveicariją? Radau man idealiai tikusį projektą. Išsiunčiau pirmąjį CV su savanorio anketa ir motyvaciniu. Iščiuščiau savo pirmąjį laiškutį, kelias valandas prasedėjau prie jo, pabučiavau ir išsiunčiau i kalnuotąją šalį. Laukiu valandą. Neatsako. Laukiu dvi… dienas. Nieko. Laukiu savaitę. Suprantu, kad nieko aš nesulauksiu ir dabar jau mane renkasi labiau nei renkuosi aš. Susimažinau kriterijus, nusiėmiau rožinius akinius ir kibau į darbą. Tas kibimas truko beveik pusę metų. Taip. Stebuklų nesitikėkit. Žinoma, įsipaniojęs čia ir sėkmės faktorius, bet iš esmės paieškos trunka netrumpai. Nereiškia, kad ir jums viskas klostytųsi kaip man, daug kas priklauso nuo šalies, projekto trukmės ir principo, kada ir kam išsiųsite laišką, ar konkrečiai žinote, ko norite… Net mažiausia smulkmena viską gali apversti jūsų (ne)naudai. Bet pradėti ieškoti, jei nenorite verstis per galvą, reiktų bent prieš pusmetį. Tai svarbu ir todėl, kad „Priimtas“ iš projekto nereiškia, kad viskas bus patvirtinta. Kai projektui ir organizacijai jūs patinkat ir It’s a Match!, į idilišką vaizdelį įsiterpia Europos Sąjunga su finansavimu. Jei viskas su juo gerai, kraunatės daiktus (įprasčiausias scenarijus), bet būna ir taip, kad projektas, radęs savanorių, finansavimo negauna ir nebūna galiausiai patvirtinimas, bet kiek esu girdėjusi, tai nutinka laaabai retai. Pati galimybėmis pradėjau domėtis dar vasarį, išvykti norėjau rugsėjį ir man pavyko. Man tinkantį teigiamą atsakymą gavau liepos viduryje, ilgainiui patvirtintas ir finansavimas.

Vis dėlto kad ir kaip gerai viskas būtų ir skambėtų, esu įsitikinusi, kad yra kelios priežastys, dėl ko žmonėms tingisi pradėti kažką daryti. Pastebėjau, kad dažniausiai dvejojama dėl:

  • įsivaizduojamos jūros popierių, knaisalynės, laiko švaistymo, beribių gimimo liudijimo ir diplomų kopijavimų, apsilankymų biurokratinėse įstaigose ir stovėjimo eilėse. Ir štai čia aš visada suglumstu. Iš kur jūs tai ištraukėt? Pati prieš išvykimą, galima sakyti, netvarkiau jokių popierių. Viskuo pasirūpina siunčiančioji/koordinuojanti (sending/coordinating) ir priimančioji (hosting) organizacijos. Mano atveju siunčiančioji – „Socialinis veiksmas“, priimančioji – IJGD (Internationale Jugendgemeinschaftsdienste) pasirūpino visiškai viskuo. Jūs tik kartą pateikiat savo duomenis (vardas, pavardė, adresas ir pan.) ir daugiau jokių vargų. Kad jau užsiminiau, organizaciją Lietuvoje renkatės patys, užsienyje, galima sakyti, taip pat, tačiau situacija čia jau sudėtingesnė. Jūs pasirenkat patinkantį projektą ir kartu automatiškai organizaciją, o tada jau jie sprendžia ar jūs jiems patinkat. Jei nebėra vietos ar neatitinkat kriterijų, deja, bye bye, todėl teks pasistengti. Tuo skelbiu, kad ši priežastis ATMESTA – nėra jokių popierių, kopijavimų ir nesuprantamo laiko švaistymo;
  • finansiniai reikalai. Pripažinkime, retas, gyvendamas užsienio šaly visus metus, pajėgtų save išlaikyti nedirbdamas. Pagal pasirašomą sutartį, savanoris negali darbintis, nes jau jo savanoriškos veiklos laikas sulyginamas darbui. Europos Sąjungos reglamentai tausoja dorą pilietį ir jo sveikatą, todėl ir persidirbti neleidžia. O juk ir bilietus nusipirkti, ir apsigyventi kažkur, ir draudimo reikia. Ir transporto bilietas, ir maistas kainuoja.. Sukluskite, visa tai APMOKAMA! Be to, papildomai skiriama tam tikra suma dienpinigių (apskaičiuojama specialios komisijos pagal pragyvenimo lygį šalyje ir kitus faktorius, todėl suma priklauso nuo to, kur būtent gyvensite). Iš esmės viso projekto metu galite neišleisti nė vieno nuosavo cento. Net nežinau, ką pridurti, nes jokia kiaulė čia nepakasta. Garantuoju, patvirtinu ir pasirašau. Priežastis sėkmingai ATMESTA;
  • baimė palikti tai, kas taip įprasta, paprasta ir kasdieniška. Visi mes priprantame prie vienos ar kitos aplinkos – miesto, rajono ar net konkrečios klasės mokykloje ar auditorijos univeristete. Jei klasė uždaroma remontui ar turime persikelti gyventi į kitą rajoną, nors ir tame pačiame mieste, tai sukelia nepatogumą, kažkokį keista jausmą, ilgesį ar niūrumą. Ir tai normalu. Tai žmogiška ir visiškai suprantama. Kitaip tai vadinama komforto zona – viskas pažįstama, patirta, ištirta ir patogu. Geriausi dalykai randami už komforto zonos ribų. Aš rimtai, ne kartą patyriau. Tad ką jau kalbėti apie išvykimą ilgesniam laikui į svečią šalį? Kartais vien mintis turi kelti nerimą. Daug kas norėtų pabandyti, susipažinti su kitokia kultūra ir žmonėmis, bet kai ateina tas lemiamas momentas, kai jau reikia tarti tvirtą „Taip, išvykstu“, galvoje blyksteli „O gal ne?..“. Pati lgai to laukiau ir svajojau, bet iš pradžių net pati sudvejojau – ar tikrai to noriu? Ar noriu štai taip metams palikti Lietuvą ir išvykti į nepažįstamą šalį? Vienui viena? Buvau tik prieš kelias savaites atsiėmusi bakalauro diplomą ir siekiau šio „Tu priimta“ taaaip ilgai, atrodė niekas manęs nelaikė, bet net aš sudvejojau, pasimečiau. Todėl svarbu suprasti, kad ši galimybė – vienkartinė, nepakartojama ir praturtinanti.  O kada, jei ne dabar? Kai rasi rimtą darbą? Kai gims Antaniukas? Kai susensi ir būsi lėtesnis už vėžlį aptvare su kuriuo dirbi? Juo labiau savanoriauti gali visi iki 30-ties, laikas ribotas. Šiaip kiek teko kalbėti su pažįstamais šia tema, visi tik murmėjo, kad „kad ir kaip norėtų“, jie „negali“ išvykti, nes ir čia pilna reikalų: darbą reikia dirbti, šunį reikia vedžioti, nuolatinis, va, metam papildytas. Na.. žinot ką? Nejuokaukit. Nesakau, kad visi privalo norėti išvykti, labai džiaugiuosi už tuos, kurie susirado savo vietą, susikūrė šeimą, turi jiems patinkantį darbą ir šiaip yra viskuo patenkinti. Šiame įraše kalbu apie tuos, kurie vis užsimena, kaip smagu būtų pakeliauti, pakeisti aplinką, atrasti save, atrasti vietą pasaulyje. Kuo jums savanorystė ne ideali? Apie savanorystės teikiamus bonusus jau rašiau praeitame įraše, todėl nesikartosiu, bet priežastis pateisinta ir nuogąstavimai ATMESTI.

Sėkmė kitam burbuliuky nei komfortas, va taip va

Jei susidomėjot, bet kažko mano įraše neradot aš labai mielai jums atsakysiu į bet kokius klausimus. Man ir pačiai kilo neaiškumų ruošiantis, tiesiog dabar viskas atrodo taip skaidru ir paprasta, kad įmanoma, jog kažką praleidau. Netveriu kailyje kaip noriu papasakoti apie savo savanorystę – ką, kur, kaip ilgai veikiau, ko išmokau ir ką juokingo ar keisto patyriau svečioje šalyje. Viskas jau sekančiame įraše. Brace yourselves.

 

2 Comments
  • Nijole
    Posted at 22:13h, 07 October Reply

    Aciu Veronika, labai naudinga straipsnis. Tu saunuole, kas dalinaisi ziniomis ir patirtimi. Sekmes.

    • Veronika
      Posted at 13:42h, 27 February Reply

      Labas!
      Juk tam ir sukūriau šį blogą – dalintis ir džiaugtis kartu. 🙂

Post A Comment