Ką aš veikiau Hogvartse? | Life is a theatre
15775
single,single-post,postid-15775,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,side_area_uncovered_from_content,qode-theme-ver-9.1.3,wpb-js-composer js-comp-ver-4.11.2.1,vc_responsive

Ką aš veikiau Hogvartse?

hogwarts

04 Nov Ką aš veikiau Hogvartse?

Praeitame savo įraše pažadėjau papasakoti, kas gi man nutiko išpildžius savo svajonę ir patekus į tarptautinių savanorių ratą, o tiksliau į savo savanorystės projektą – ką patyriau, ką veikiau ir kuo stebėjausi. Klausiat, kas čia per reikalas? Ajajaj, jau rašiau, šitos bombos negalima praleisti, todėl apsišvieskite. Viską, ko reikia, rasite čia – Kodėl jūs TO nedarot?. Viens, du – perskaitykit ir grįškit čia, aš palauksiu.

*Laukia*

Tęsiam! Mano nuotykis prasidėjo nuo „Sveikiname!! Projektas Tave pasirinko ir patvirtino“ laiško, kurį gavau iš vienos priimančios organizacijos Vokietijoje, Berlyne. Tepamenu, kad aptirpau. „Ar tikrai tai vyksta?! Kąąąąąąąąąąąą? Aš važiuoju?!“, o po kelių minučių „Bet tai Berlynas.. :(“. Niekada nenorėjau į Berlyną ir niekada nebuvau pagavusi jokio hipe’o, visai nieko apie miestą bei šalį nežinojau. Tiesiog amžinai atrodė, kad tai nuobodus kraštas, kuriame už riestainius ir alų svarbesnės tik taisyklės. Vokietija.. Jesus Christ, kur jau blogiau?.. 😀 Sėdau į lėktuvą neįsivaizduodama, kas manęs laukia.

Savanoriauti turėjau mokykloje, bet nežinojau, kokios bus mano pareigos, niekas tiksliai jų neminėjo, supratau tik tiek, kad darbuosiuosi mokykloje ir bet kada galėsiu įgyvendinti man šovusias idėjas ir projektus. Atvykus paaiškino, kad nuo šiol aš Frau-popamokinės-veiklos-mokytoja su prievole meniškai mąstyti ir (padėti) organizuoti. Ką veikdavau? Padėdavau ruošti pamokas, žaisdavau su vaikais stalo žaidimus ir dėliodavau Lego, spalvindavau. Kitaip tariant, patekau į savo terpę. 😀 Kadangi pirmaisias mėnesiais visai nekalbėjau vokiškai, į mano pareigas įėjo ir linksėjimas galva apsimetinėjant, kad suprantu, kokius nuotykius man pasakoja septynmečiai. Kelis kartus per savaitę stebėdavau pamokas (kuriose ir pati mokiausi kalbos :D), taip pat padėdavau organizuoti mokyklos renginius, vėliau savo iniciatyva tapau fotografe, straipsnių rašytoja, o galiausiai vedžiau pamokas padedant „tikrąjai“ anglų kalbos mokytojai.

Pamenu, kad pirmąją dieną nubudau pažadinta saulės. Išėjusi iš namų, žinoma, nuėjau į priešingą pusę nei reikėjo (intergalaktinė klasika), bet į tinkamą autobusą, kuris atvažiavo minutės tikslumu, vos ne vos spėjau. Kažkodėl visi grūdosi prie priekinių durų, o man kas, man ir vidurinės tinka. Tik kažkodėl neatsidaro.. Pasirodo lipti galima tik per priekines. Įlipu. Rodau bilietą. Vairuotojas įdėmiai apžiūri kiekvieną talonėlį, nors piko metas ir laikas nelaukia. Pajudam. Woooow, važiuoju į darbą! Atvykusi ieškau pastato man primenančio Hogvartsą ar šiaip kažką iš pasakos, nes tokia man pasirodė mokykla nagrinėjant atvaizdus gūgle. Iš tolo matau bokštą. Nejau tai yra TAI? Akurat – mokykla. 😀

mokykla1

Kai lyja ir griaudėja, atrodo geriau

 

Atėjusi susitikau su direktore, kuri prisistačiusi ir pasveikinusi mane atvykus, perdavė būsimosios klasės auklėtojai, o šioji man tučtuojau ėmėsi rodyti mokyklą. Ji man vardino auklėtojų ir mokytojų vardus, klasių pavadinimus (mokykloje jaunesnių klasių pavadinimai buvo spalvos, vyresnių – gamtos elementai (kaip Kriauklių, Jūros klasė ir pan.)), vedė painiais koridoriais ir aiškino pagrindines taisykles, kai aš tebuvau „Koks ten direktorės vardas?“ stadijoje. Neįsiminiau nė pusės to, ką ji man rodė ir pasakojo, nes visko įsiminti ir nebuvo įmanoma. Po dešimties minučių jau sėdėjau ant 50cm aukščio kėdutės klausydama, ką kasdien veikia klasė. Kadangi manojoje vaikai tebebuvo vaikais, jiems reikėjo ir daugiau žaidimų, kurie mokymąsi ir namų ruošą paverstų įdomesniais. Mano naujoji prižiūrėtoja (aka. už mane projekte atsakingas asmuo, aka. klasės auklėtoja) pasakojo apie klasės tradicijas, kurios namų ruošą padaro įdomesnia, apie tai, kaip klasė švenčia gimtadienius, kokia tvarka einant valgyti pietų ir ką reiškia lentelė su balais, prikabinta prie spintos. Klausiaus ir kartu it per kokį pirmą pasimatymą nerimastingai laukiau kol mano klasei baigsis pamokos ir pirmąkart juos išvysiu. Suskambo skambutis. Po kelių minučių į klasę vienas už kitą garsiau šaukdami įvirto vaikai. „Na ir velniai. Šypsokit ir mojuok. Šypsokis, ramiai mojuok ir jie tau nieko nedarys.“ – galvojau. Bet vos mane pamatę visi aprimo taip parodydami susidomėjimą mano kuklia persona. Jaučiausi kaip Landsbergis po rinkimų – krūva vaikų susibūrė aplink mane, tyrinėjo ir kažko klausinėjo, tarpusavy aptarinėjo tai, ko aš anuomet dar nesupratau. Kai kurie tik žiūrėjo ir šypsojosi, bet kalbos netilo. Nuo sumaišties mane išgelbėjo ir mano šlovės valandą trumpam nutraukė klasės duris užtrenkusi auklėtoja. Nedelsiant buvau pristatyta kaip „ta padejėja iš kitos šalies, apie kurią jau pasakojo“, kuri vaikams vaidensis visus metus ir kol kas nemoka vokiškai. Ji kalbėjo vaikams primindama situaciją ir vertė man kiekvieną savo sakinį į anglų kalbą, kad ir aš suprasčiau, kas vyksta (palaiminkit šitą moterį), nes, esu įsitikinusi, atrodžiau pasimetusi. Klasė klausėsi, bet vis tiek akys krypo į mane. Žvilgsniai nedingo ir valgant pietus. Ir ruošiant pamokas. Ir atsisveikinant. Iš tikrųjų nedingo visus metus, bet tik todėl, kad jaučiau stiprų ryšį su šia klase. Su vaikais greitai susidraugavau ir klasė mane pamilo (matyt, sutapo mūsų interesai). Nuo pirmų iki paskutinių dienų klausinėjo kaip man sekasi, kaip savaitgalis praėjo, ar mėgstu masažą ir kokios spalvos automobiliai man gražiausi. Dažnai išsivesdavo į kiemą tempdami už rankos ir rodydami objektus sakydavo jų pavadinimus su atitinkmais artikeliais. Be jokių filosofinių poteksčių, tiesiogine prasme galiu pasakyti, kad vaikai mane šio to išmokė. Iš tikrųjų jiems net nerūpėjo, kad beveik nekalbu vokiškai, jie man vis tiek pasakojo istorijas, kurias daugmaž suprasdavau, bet neką galėdavau pakomentuoti išskyrus „Das ist lustig“ (tai juokinga), nors paaiškėdavo, kad pasakoja apie nudvėsusį triušiuką ar kaip nemėgsta brokolių. Viskas man buvo lustig. Kelis mėnesius visur ir visada bandžiau taikyti dar vieną žodį, kurį žinojau – stop. Stop bėgiojimui, stop kalbėjimui ir žiūrėjimui į sieną, stop stop stop. Tuo mano žinios ir baigėsi. Bendradarbiai puikiai susikalbėdavo su manimi angliškai ir už tai visuomet būsiu dėkinga. Kaip ir vienai mokytojai, kuri pasakė, kad bus toji vienintelė pikčiurna, kuri su manim kalbės tik vokiškai, nes taip bent šio to išmoksiu. Nuo lapkričio iki gruodžio lankiau kalbų mokyklą (kurią pagal visas taisykles apmokėjo organizacija), todėl nuo lapkričio pritariamai linksėti galėdavau jau šiek tiek suprasdama, kas man sakoma. 😀

Ką mačiau pamokų metu, man visai nepriminė to, ką pati buvau patyrusi mokyklos suole: vaikai (pradinukai) mokosi nuo aštuntos iki beveik dvyliktos, o jų pamokos trunka po pusantros valandos. Pamokos metu vaikai gali užkandžiauti savo atsineštais priešpečiais (kas visuomet būdavo morkytės arba obuoliai). Kai mokytoja duoda ženklą, visi susirenka ant kilimo (kiekvienos klasės viduryje būdavo jaukus, didelis kilimas. Nesvarbu ar tai pirmokai, ar penktokai) ir aptaria klasės problemas, o tada grįžta prie darbų. Vaikai mokomi ramiai ir argumentuotai išsakyti kritiką, pagrįsti savo teiginius (nors kad ir kaip juokinga matyti septynmetį rimtai argumentuojantį, kodėl pastūmė draugą). Klasėje būdavo dėžutė, į kurią kiekvieną savaitę mokiniai galėjo mesti savo skundus ar džiaugsmus, kuriuos vėliau aptarinėjo susirinkime „ant kilimo“. Penktadieniais po pamokų buvo rengiamos ekskursijos, filmų peržiūros, spektakliai, specialios rankdarbių klasės, išvykos ar susitikimai. Kiekvieną. Penktadienį. Iš tikrųjų nebepamenu kaip buvo mano mokyklos laikais, bet čia susidarė įspūdis, kad vaikams siūloma daugiau pramogų nei pramogų parke. Bet kas, bent jau man, buvo visiškas topas – tai cirko pamokos. Su šunimis ir lankais, ir popieriukais, ir kamuoliukais. Cirko pamokos.. Šventės. Per šventes visa mokykla virsdavo kažkuo kitu, ją pasiglemždavo dekoracijos, mokytojai irgi pasiversdavo kažkuo neatpažįstamu ir viskas atrodydavo rimta. Per Heloviną, pavyzdžiui, ne tik vaikai, bet ir suaugę atėjo persirengę. Visur kabojo vorai, lemputės ir voratikliai, buvo įrengtas siaubo kambarys ir valgykloje galima buvo paragauti pirštų, akių ir sliekų. Aš mačiau dalykų, bet ne tokių! Ką noriu pasakyti, kad komanda, su kuria teko dirbti, buvo beprotiškai kruopšti ir verčianti siekti geriausio.

Dabar, kai rašau įrašą, gailiuosi, kad nesu padariusi jokių nuotraukų, tad nepykit, kad šįkart taip sausai. Bet kas įvyksta Hogvartse, ta ten ir lieka. Be to, kartais fantazija daug geriau išryškina tai, ko ir geriausia nuotrauka neparodo. O aš jau ruošiuosi kitam įrašui. Šįkart apie hipsterių su spausdinimo mašinėlėm, kebabų mylėtojų ir Primarko gerbėjų rojų – Berlyną. Miesto su keistesnėm nerašytom taisyklėm ir žmonėm dar, tiesą pasakius, nesu aplankiusi, bet apie viską jau sekančiame įraše. Tschüüüüss!

 

No Comments

Post A Comment